Katinautiškės dienoraščiai (5). Aukštaitijos nacionalinio parko pasaka, arba kiaurai šviesos pervertos lūšys.

2012 05 26, Šeštadienis

Vakar kulnais ir širdimi palietėme tai, kas Lietuvoje yra nuostabiausia. Užnugaryje palikę didžiulius nuo žvyrkelio atplyšusių dulkių kamuolius, pasukome į kairę ir pasienio ruožo plentu pajudėjome Ignalinos link:

Išorinės mirties zonose pagaliau pavyko pastebėti vieną kitą žmogų (!). Galbūt dėl to, jog ore tvyrojo vidurdienis, o ne vakaras, kai šiomis vietomis į jaukiąją Katinautiškę važiavome pirmąjį kartą. Tuomet akį ir sielą rėžė visiškas sodybų tuštėjimo metas – tartum nejučia būtumei patekęs į niūraus fantastinio filmo pradžią. Tad pirmieji išvysti žmonės jau reiškė Gyvenimo sugrįžimą. Panašiai kaip A. Kamiu „Mare“ į išmirusį miestą sugrįžta žiurkės, skelbiančios, kad ši terpė jau tampa įmanoma gyvybei išlikti. Ne, nelyginu žmonių ir žiurkių, ginkdie... Net jei jie dažnai būna labai panašūs padarai. Štai ir pirmoji „Ž“ raidė lyg ir sieja... Tai tik paralelė.

Kraštovaizdis pamažu tampa linksmesnis ir lietuviškesnis. Dešinėje pusėje nutolsta Lukašenkos imperija. Visai priartėję prie Ignalinos, stabtelėjome Vidiškėse. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia:

       

- - -

Kirtę Ignaliną ir išvažiavę iš jos per kitą pusę bei pasukę į dešinę Ginučių kaimo link, vis labiau ir labiau nėrėme į Aukštaitijos nacionalinio parko pasaką. Dominuojanti dykrų lapuočių monotonija visiškai išnyko. Sakų aromatas, nori to ar nenori, skverbėsi vidun. Savotiška spygliuočių akupunktūra, atsargiais dūriais dvasią žadinanti šokiui. Paežerių paslapčių prisigėrę kaimai. Dešinėje, už medžių bei meldų užsklandos, savo plačią vandeningą burną žioja Baluošas (tas pats, kurio saloje Ilgasalėje telkšo kitas nedidelis ežerėlis (!) – matrioška?), o kairėje – it magnetas prie pakrančių trobas prisitraukęs Dringis.

Nors kadaise keletą kartų teko paviešėti Ginučiuose ir dar kelis kartus persinešti baidares iš Srovinaičio ežero į Srovės upę, bet nė karto taip ir nepavykdavo nusidanginti į už kelių kilometrų nuo šio kaimo esantį Ladakalnį. O vertėjo! Į gretimą Ginučių piliakalnį reikėtų kopti užrištomis akimis. Tokia pasakos sąlyga. Užkopus stačiais mediniais laiptais ir nusirišus akių raištį, atsiriš ir visos žmogaus esybę tvarstančios virvės. Nuo gaivaus miškingo apžvalgos tako į visas puses veriasi Aukštaitijos ežerų platybės. Ežerų bei miškų karoliai, kuriais amžių amžiais puošiasi subtilioji mįslingoji Lietuva. Tai nenufotografuojama (fotoaparatas tiesiog neturi tokio lankstaus kaklo ir sielos – tenesupyksta rimti profesionalai):

 Iškopus iš Ginučių piliakalnio, galima iš karto kabarotis į 175 metrų aukščio Ladakalnį, įsispraudusį tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų. Nuo šio kalno galima suskaičiuoti net 7 ežerus: Ūkojas, Linkmenas, Almajas, Asėkas, Asalnai, Lūšiai, Alksnas... Neišpasakytai džiugina tai, jog nesutinkame nė vieno žmogaus. Kartais tai yra nepaaiškinama palaimos būsena:

 - - -

Važiuodami į Palūšę dar kartą stabtelėjome Ginučiuose. Srovinaityje kadrilį šoko raudonuodegės raudės bei kuojos. Kas ten žino, ar dar tebėra gyva ilgaamžė Milda, su kuria kadaise ėjome laistyti senųjų Ginučių kapinaičių. Nežinau, kodėl neužsukome aplankyti. Vargu, ar bebūtų prisiminusi mus. Pamenu, tada irstėmės valtimi Srovinaityje, o gandras dar tik ruošėsi iš meldų tankmės iškrapštyti vaikų, kurių dabar nebeįmanoma sugaudyti skraidančių aplink krosnį.

- - -

Palūšės medinės bažnytėlės vartai pasitiko mus išskėstomis rankomis, jei galite įsivaizduoti, jog vartai turi rankas:

Čia į Amžinąjį miegą nugrimzdę keli šios šventovės tarnai. Tyla, sušaudyta paukščių klegesio. Keleivi, sustok ir pagalvok...

 

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia yra seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje (pastatyta 1757 metais). Beje, jos varpinė pavaizduota ant buvusio 1 lito banknoto:

 

Lūšių ežeras dar gelia padus. Vasarą ši pakrantė būna nuklota poilsiautojų, o dabar – vien plačiapetis krantas, ant kurio ir įsitaisėme. Pirmą kartą šiais metais pasinėriau į gyvąjį vandenį. Sezonas atidarytas. Pasijutau šiek tiek panašus į lūšį, netyčia arba tyčia įspirtą į Lūšių ežerą.

Palūšės bažnyčios vaizdas iš Lūšių ežero pusės:

Vaikai žvejoja tariamomis meškerėmis. Kimba tariamos žuvys. Meta akmenėlius ir smėlį į vandenį, kiaurai permirkę pasturgaliai. Vaikystės pilnatvė. Liejasi pro kraštus. Nieko daugiau ir netrūksta.

- - -

Grįžome į Senąją Katinautiškę. Ir vėl žvaigždės žiūri į žemę (ir per „Lietuvos radiją“).

Keletas nuotraukų, „nutrauktų“ pakeliui:

- - -

P.S. Kažkokia labai protinga moteris (apsaugok, Viešpatie!) radijo bangomis entuziastingai kunkuliuodama bezda apie ekonomiką, dolerius, auksą ir kitas vertybes. Nieko geriau už tylą, žmonių santykių-ambicijų-samplaikos nebuvimą nėra ir būti negali.

N.L., 2012 05 26

BUS DAUGIAU...

Katinautiškės dienoraščiai (4). Driežas „Kaizerio“ šulinyje

2012 05 24, Ketvirtadienis

Iš negilaus „Kaizerio“ šulinio kartu su šaltutėliu vandeniu pasėmiau… juodą driežą. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt… Turbūt… Driežą „Kaizerio“ šulinyje. Užkūriau pirtį. Ne, ne, ne driežui (jį kartu su vandeniu šliūkštelėjau į apkepusią žolę – tegul gyvena lietuviškas krokodilas), o tikrą garinę pirtį šalia Svylos upelio. Rūksta garas, virsta garelis…

BUS DAUGIAU…

Tamsioji mėnulio pusė - Domantas Razauskas

Gražu!

Pagarbiai,
N.L.

Užuomaršos vizija

Sulos pavidalu

Tu ant manęs

Išlieji Grožį

Ir pincetu

Įspraudi

Skausmo

Į aguonos žiedą,

Kad šitaip

Niekados aš neužmirščiau

Tavo bruožų,

Nes užmaršus esu

Ir man dėl to

Truputį gėda…

…Ryte štai užkiši

Į užantį

Žąsies kiaušinį,

Upėtakiu lėtai lėtai

Paglostai blyškų veidą,

Ir vėl vaivorykštė

Išsklaido

Stingulį naktinį

Ir vėl - - -

Į dieną nusismailinu

Aš ryškią

Karštą

Kreidą.

2012 05 24, Katinautiškė

Katinautiškės dienoraščiai (3). Gyvenimo salos, pirkios, entuziastingos pelės ir kiti pasienio ruožo ypatumai.

2012 05 23, Trečiadienis

Vakar vėlai vakare ir šiandien vos patekant saulei iš Svylos plūdine meškere iškrapščiau tris nedidelius ešerius. Būčiau nedvejodamas padovanojęs kuriam nors pirmam po ranka pasitaikiusiam katinui, bet kol kas nė vieno tokio Katinautiškėje dar neregėjome. Paradoksalu? Gal ir ne. O štai išpampęs ešerys atsikabino nuo spiningo visai palei pat nosį, šalia lieptelio, ir patenkintas grįžo atgal į savo stichiją. Už nugaros sunkiomis pėdomis it meškinas kaimo trobų link nubildėjo riebus zuikis, o virš galvos gagena praskrendančios ilgakaklės žąsys. „Ga-ga-ga-ga, dar ne pabai-ga-ga-ga“... Rytas. Kadangi kėliausi prieš keturias, įtariu, jog ši diena tikrai gali tęstis mažiausiai 72 valandas.

- - -

Entuziastinga pelė senovinės radijos nugarėlėje surado nedidelę angą ir... joje paliko  savo nugarą. Įstrigo visiems laikams pasidalindama lygiai į dvi dalis (be liekanos) – dvi kojos viduje, dvi išorėje.

 Taip ir sudžiūvo. Matyt labai norėjo dirbti arba gyventi „Lietuvos radijuje“. Ko tik nepadarysi dėl svajonės įgyvendinimo!

Katinautiškės dienoraščiai (2). Apie laiką, skaičius, krosnį, šiukšles ir duoną.

2012 05 22, Antradienis

Aleksas sakė, kad para Katinautiškėje trunka mažiausiai 48 valandas (o gal net ir 72). Reikės patikrinti. Paskaičiuoti. Mažojo piršto didumo žuvelių Svyloje suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Žiūrint, kieno tie pirštai. Bet kam viso to reikia... Kažkada sodybos šeimininko dėdė siūlė jam: „Aleksai, nenori tapti milijonieriumi? Amerikiečiai už milijardą uodų sparnų duoda milijoną dolerių.“ Aleksas pagūžčiojo pečiais, suprask, „Nesąmonė, negali būti!“ Išradingasis dėdulė gerokai priekaištaudamas nusistebėjo: „Ot, netiki, matai, netiki! Tu ką iš tikro netiki?! Tereikia į stiklainį surinkti milijardą uodų sparnų. Tačiau yra vienas „tačiau“ – nei vienu sparneliu nei daugiau, nei mažiau...“

Katinautiškės dienoraščiai (1). Kai vasara į Svylą įmerkia padus.

2012 05 21, Pirmadienis

Per Švenčionis, per Ignaliną, per Dietkauščizną(!), per Tverečių atvykome į Senąją Katinautiškę. Ne į Kosmonautiškę, o į Katinautiškę! Kol kas nemačiau nė vieno katino. Ir nė vieno kosmonauto. Tik išdidų gaidį (gaidys turbūt ir negali būti kitoks), keletą nedidelių paršelių bei iš plačių laukų pargintą karvę, kad uodai nesukapotų.

„Šerkšno tyla“ gatvės šurmulio verpetuose

Gegužės 19 d. renginyje „Gatvės muzikos diena 2012“ Pilies gatvės pradžioje, šalia dviejų drauge su pavasario medžiais žaliuojančių šiukšlių konteinerių (puiki vieta įkvėpimui!), praeivių dėmesį kaustė ryškiai geltonas duetas-grupė „Šerkšno tyla“. Šis kūrybinis-improvizacinis tandemas ne kartą koncertavo marių pakrantėse Nidoje, o štai pasirodymas vienoje iš Vilniaus gatvių buvo kiek netikėtas net ir patiems grupės nariams. „Šerkšno tyla“ (anksčiau – „Spengiantys tylos kamertonai“) – neseniai gimęs pavadinimas, reiškiantis tam tikrą ramybės, susikaupimo būseną, kuri užklumpa po ilgų nerimastingų bei skausmingų ieškojimų. Tai nėra vien supoetintas metereologinis (ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios paprastumą, siekis bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo.

Išmanizacija

Giedrą gegužės rytą žygiuoja kareivis per buvusią Lenino aikštę ir staiga užsimano užsirūkyti. Įsikiša tarp pageltusių dantų cigaretę, rausiasi po sveiku protu nesuvokiamą gausybę kišenių – nėra ugnies, nors tu ką... „Kareivis aš ar ne kareivis?!“, – filosofiškai pamąsto jis ir tuoj pat pastebi gretimais ant suoliuko sėdintį jaunuolį. Tasai iki padų sulindęs į planšetinę lentą – atrodo visiškai atitrūkęs nuo šios tikrovės.

Nemirtingieji sparnuočiai

Penkerių metų sūnus susirūpina:

-          Tėti, o kai mirsime, Danguje jau mums nebebus vietos…

-          Bus, bus, Dangus juk didelis!

-          O kaip tuomet kapinės? (Suprask, kam tuomet reikalingos kapinės?)

-          Na, per kapines patenkama tiesiai į dangų...

-          Hmmm, – pamąsto sekundę ir priduria: „Aš noriu turėti sparnus!“

N.L.,

2012 05 12

Iš nematomo žmogaus užrašų (11). Ruduo polietileniniame maiše.

Prikulkite mane grėbliu, niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.

Nicostratos le pélican

2011 metais Prancūzijos ir Graikijos pastatytas nuotaikingas režisieriaus Olivje Orle filmas visai šeimai. Galima sakyti: draminė komedija arba komiška drama. Kaip kam labiau patinka. Gal kuris nors pernelyg išsubtilėjęs kino gurmanas šį kūrinį pavadins per daug vaikišku ar tiesmuku, tačiau, jei atsiribosime nuo „subtilių“ klišių ir į šią nuostabios draugystės ikoną pažvelgsime ne akimis, o širdimi…

Dienos žvilgis (5)

Žiūronas

Iš nematomo žmogaus užrašų (10). Saliutai pro džiovyklos langą.

Ne pro langą, o pro langelį. Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos, jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis „kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano vaikystė.

Dygstantys dūmai

Trimetis Elijas spokso į pro kamino angą į giedrą dangų kylančius dūmus ir sako: „O, žiūrėkite, dūmai dygsta!“

Štai Jums ir visa poezija!

N.L.,

2012 04 30

Kuždančios šaknys

Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.

Senas ar naujas?

Su penkerių metų sūnumi lūkuriuojame automobilyje... Pro priekinį stiklą stebime, kaip lėtai lėtai šalimais praklibinkščiuoja jau gerokai pagyvenęs žmogus.

„O, tėti, žiūrėk, čia senukas, ar ne?!“ – guviai, pusiau teiraudamasis, pusiau konstatuodamas faktą, išrėžia berniukas, o po akimirkos priduria: „Se-e-e-nas senukas...“, bet staiga visai natūraliai suabejoja: „Ar naujas senukas???“...

N.L., 2012 04 19

Ištrauka iš senelio dienoraščio

 /.../ Ryte atvažiavo anūkas. „Su Lexus’u“, – taip pasakė akyloji kaimynė. Su Lexus’u, su Lexus’u... Su kuo?! Nežinau, kas tai yra. Pasirodė, kad vaikis lyg ir vienas buvo... Mano regėjimas kasdien vis labiau silpsta, o kaimynė, laikui bėgant, vis daugiau ir aiškiau viską aplinkui regi. Nėra priežasčių ja netikėti. Kiekvieni metai į jos pakaušį (gal net ir į nugarą) įspraudžia papildomą porą akių. Nebesuskaičiuosi, kiek jų turinti... „Su Lexus’u, tai su Lexus’u“, – sumurmėjau sau po nosimi ir daugiau nebekreipiau į tai jokio dėmesio.

      Vakare atvyko... kitas anūkas! Be Lexus’o. Bet užtat su DIDELE širdimi! Tiksliau tariant, atėjo pėsčias vieškelio akmenimis. Neveltui turbūt sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Tačiau… Užmuškite mane prakiurusiu kibiru, bet per visą beveik trimis šimtmečiais nusidriekusį amželį taip ir neišmokau tapti Ryto žmogumi, o stačia galva įaugau į Vakaro-Nakties atvirumą.

Niekam nereikalingi žmonės?

Spec. korespondentas Vilius šiandien mūsų redakcijai atsiuntė šią labai „teisingą“ nuotrauką:

2012 04 16,
Ledkalnis and Co?... And Nieko...

Christos anesti!

Christos anesti ek nekron,
Thanato thanaton patisas,
Kai tis en tis mnimasi
Zo-in kharisamenos!

Paskutinės minutės darbininkas

Aš – paskutinės gi minutės darbininkas,

Ir vėl trenkiu pigiausiuoju vynu...

Daugybę metų tuštumą bei tamsą minkęs,

Prie Tavo Šventės durų ateinu.

Štai pro spynos akutę akina baltumas,

Vėl artimieji, regis, taip arti!

Iš dvasios dvasion liejas protėvių šventumas,

Atrodo, net ir tu užeit gali...

„Šerkšno tyla“ Gatvės muzikos dienoje 2012

„Šerkšno tyla“ – arktinės minties gaiva. Poetiškas, filosofiškas sielų šokis kasdienybės skersgatviuose. Nerijus Laurinavičius (Ledkalnis) – žodžiai, muzika, gitara; Judita Šmitaitė-Laurinavičienė – užburiantis vokalas.

2012 metų gegužės 19 d., 15-17 val., Pilies gatvė, Vilnius.

http://gmd.lt/lt/events/member/57

Sveiki sulaukę Šv. Velykų!

Nuoširdžiai sveikiname visus tuos, kurie jau pasitinka Šventas Velykas!

Ledkalnis and Co.,
2012 04 07

Rimtas

Aš rimtas! - - -

Kaip balandžio sniegas,

Kaip lapkritį

Pražydusi žibutė…

O nuotaikingos

Žvirblio pėdos

Gegužio ledą

Laužo

Po truputį…

N.L., 2012 04 02 (…Sninga…)

Dienos žvilgis (4)

Išgiedrėjimas

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Judita Šmitaitė-Laurinavičienė

 

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Grįžau iš Vilniaus knygų mugės 2012. Turbūt tikslesnis pavadinimas būtų Vilniaus knygų turgus. Tiesą sakant, mėsos ir daržovių prekyvietėse paprasčiau, ramiau, konkrečiau. Įmanoma pasižvalgyti, prieiti, nusipirkti. Nukakti iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C, o knygų turguje tapo neįmanoma nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei apsisukti. Apie ramų pasižvalgymą negali būti nė kalbos. Jei būčiau  atklydusi be tikslo, manau, kad po dešimties minučių būčiau apsisukusi ir nėrusi iš tos vietos kuo toliau, nors nuo vaikystės esu literatūros mylėtoja, mokytojos kadaise pavadinta „knygų lentyna“. Prieš septynerius metus čia viskas lyg ir buvo kur kas paprasčiau. Panašu, kad knygų mugė virsta ne knygų, o popieriaus turgumi, kuriame vis daugiau formos, o turinio beveik nebėra. Matyt, dėl šios priežasties visur aplinkui knibždėte knibžda potencialūs bei aktyvieji „pirkliai“, užklydę be nuomonės, tikslo, vedami reklamos, pirkimo-griebimo inercijos renkantis prekę pagal masinėse prekyvietėse galiojančius principus – didelės nuolaidos, madinga, blizgu, populiaru, greitai ir lengvai suvartojama. Juk Lietuvos leidyklų padėtis anaiptol nėra puiki, tad tikrosios literatūros tiek knygynuose, tiek šitame knygų kalne-mugėje rasime tik  nedidelį procentą. Juk paklausa atitinka pasiūlą ir atvirkščiai. Bet štai įvairiausių didelio formato Oliverio, Beatos, Nedos bei kitokių receptų „biblijų“, kuriose rašto gal vos dešimtadalis, o visa kita – madingos nuotraukos, paveikslėliai, tikra galybė, nors vežimu vežk! Suprask – knyga dideliems ir ne itin mąstantiems, ką tik skaityti išmokusiems „vaikams“, kurių juslės gerokai išlavėjusios, tad tokią lektūrą nusipirkę ne tik išmoks pasigaminti gardžių patiekalų, kurie pamalonins skrandį, bet ir šiek tiek papuoš savo modernius būstus, nes tai juk be galo svarbu, jei nori būti šiuolaikiškas (beje, šiuolaikiškame būste labai sunku pastebėti knygą). O kur dar sėkmės istorijos, meilės romanai! Jais bando sudominti nuo nežmoniško šurmulio pavargusios, gal penkiasdešimties centimetrų pločio nišose į sienas įsirėmusios pardavėjos, liūdnais, be gyvybės ženklų veidais. Jos šiek tiek atkunta, kai netikėtai prie šios rašliavos stabteli paauglės ar namų šeimininkės.

Dienos žvilgis (3)

Gyvenimas duobėje

Dienos žvilgis (2)

Tuštėjančios žiemos krūtys

Do Make Say Think

Do Make Say Think – 1995 metais susikūrusi instrumentinio post-roko grupė iš Kanados (Toronto). Jų kūriniuose skamba džiazo stiliaus būgnai, iškreipto efekto gitaros, pučiamieji, ryški bosinės gitaros linija. Tai savotiška džiazo, punk, psichodelinės ir elektroninės muzikos sintezė. Keistai tyvuliuojantis tąsus melodingumas, originali, gili bei plati muzikinė paletė.

Sunkiai įskaitomas įrašas Gyvenimo padėkų ir skundų knygoje

Ačiū Tau už tai, kad leidi man skaudžiai užsigauti koją į vėjo nusmailintą vieškelio akmenį... Nesvarbu, jog dabar sunkiai bepaeinu, apgailėtinai šlubuoju ir prikaustau beveik visų pakelės smalsuolių dėmesį. Regis, pavargusios pėdos išvis nebepataiko į kelio kontūrų apibrėžtą leistinybę, tačiau... Tikiu, tvirtai tikiu – taip Tu mane grąžini į Tikrąjį Kelią, iš kurio kažkada visai neskausmingai išslydau...

N.L., 2012 03 20